Mokytojo dieną pasitinkant

Rugsėjui nueinant Naujamiestyje susitikau seniai nematytą vieną savo pačių pirmųjų auklėtinių, ne ką jaunesnį už mane ir jau stipriai apšarmojusia, kaip ir mano, barzda. Pasišnekučiavom. Ir staiga jis man uždavė klausimą: „Ką, auklėtojau, jaučiat artėjant Mokytojo dienai?“

Prisipažinsiu, nors paprastai neieškau žodžio kišenėje, bet tąsyk taip ir nesumojau, ką konkrečiai atsakyti. Atsipirkau, pareikšdamas, kad dar tebeturiu ugnelės mokyti vaikus, kad jie man neleidžia belaiko susenti... tikrai nebuvau nenuoširdus. Visada taip galvojau, visada tai jaučiau... ir visgi: „Ką, auklėtojau, jaučiat artėjant Mokytojo dienai?“

Jau kuris laikas vaikštau su šiuo klausimu, nesurasdamas to vienintelio teisingo, išsamaus atsakymo, kaip įpratęs aiškiai, konkrečiai atsakyti į ugdytinių užduodamus klausimus. Lyg tas garsusis klausimas: „Quo vadis, homini?“ mane griaužė ne vieną dieną, kol virto šiuo tekstuku. Šįsyk nepretenduoju į konkrečią kritiką ar analizę. Tiesiog lyg išpažintis, ką jaučiu.

Jaučiu, kad kaip ir per visus trisdešimt tris mokytojavimo metus ir šių metų spalio 5-tą dieną mokiniai neš savo ugdytojams gėlių, mokyklų aktų salėse bus mokinių koncertai, į elektroninius paštus bus persiųsti Švietimo ministrės, merų, seimo narių sveikinimai, sveikinimai pasipils veidaknygėje... Bus šventė ar bent jau bus jos regimybė.

Bet ką jaučiu? Ką turėčiau jausti savo mylimos profesijos dienos išvakarėse!?

Turėčiau jausti dėkingumą už pažadą padaryti jau 2025 Viešpaties metais mokytojo profesiją prestižine. Juk taip parašyta parlamentinių partijų Nacionaliniame susitarime dėl švietimo. Bet, deja, esu nedėkingas kažkoks, nes minėtame susitarime labai aštriai akcentuojamas nepasitikėjimas mokytoju, numatyta stiprinti jo darbo kokybės kontrolę, vertinti jo kompetencijas. Tokią nuostatą antrina prieš pat mokslo metų pabaigą sukurptas Pedagogų karjeros modelis, kurio priėmimą dalykinių mokytojų asociacijų pastangomis pavyko atidėti, numatantis skirstyti mokytojus pagal kvalifikacines kategorijas į patyrusius ir nelabai, ir numatantis kvotas, kiekgi tų „patyrusių“ gali būti „ant Lietuvos“. Karjera be galimybės daryti karjerą... Pasijutau, nepatyręs, tiksliau taip ir nepatirsiantis, ką reiškia būti prestižinės profesijos atstovu. Negaliu jaustis prestižinės profesijos atstovu, atsimindamas, kad prieš gerus dvidešimt metų mokytojams buvo sakoma, kad jei „netenkina darbo sąlygos ir apmokėjimas, išeikit, už durų eilė laukia...“ dabar gi matau vaizdą priešiną, kai stipendijomis viliojamas jaunimas studijuoti pedagogiką, o Vilniaus meras net bonusinius tris tūkstančius eurų siūlo tiems, kas užpildys trūkstamas mokytojų vietas sostinės mokyklose. O kodėl niekas nieko nesiūlo tiems mokytojams, kurie lieka mokykloje ir yra tikrasis jų stuburas!?

Ką dar jaučiu? Jaučiu bejėgiškumą ko nors išmokyti mokinius, kurie, prisedengę vilkišku tėvų pasiryžimu bet kokia kaina apginti savo atžalas, nelinkę rodyti bent kokių pastangų mokytis. Jaučiu visa oda ir visa siela tuos mokytojus, kurie patiria asocialių mokinių psichologinį ir net fizinį smurtą, kurie negali apsiginti patys, nėra apginami nei administracijos, nei teisėsaugos, nei įstatymo. Negali būti saugūs, nes, atseit, negeba prasiskverbti į vaiko sielą ir pažadinti joje gėrio ir grožio. Jaučiuosi bejėgis, kai mokytojas net dėl vieno mokinio klasėje neadekvataus elgesio negali mokyti likusių trisdešimt.

Tad problemų gausu ir kol kas tik daugėja. Bet mokytojo darbo svarba dėl to tik didėja.

Ir dar jaučiuosi bejėgis ir net nereikalingas, kai mokomąją medžiagą pamokoje pateikiu ne tik dalykiniu, bet ir vertybiniu aspektu, bet girdžiu Švietimo ministerijos specialisto pareiškimą, kad patriotizmo sąvoka yra perteklinė.

Ir vis dėlto jaučiuosi stiprus ir teisus. Taip jaučiuosi visapusiškai suvokdamas savo mokytojišką atsakomybę teikti savo mokiniams išsilavinimą – tai, kas lieka žmogaus galvoje ir širdyje po to, kai užmiršo viską, ko mokėsi mokykloje.

Mano visos viltys ir neviltys pasitinkant Mokytojo dieną kyla iš to, kaip veikia Lietuvos valstybė ir kaip į tai reaguoja Lietuvos visuomenė. Viskas, kas vyksta valstybėje tėra tik politiniai sprendimai ir jų įgyvendinimas. O tai, savo ruožtu reiškia politiką – viešųjų reikalų tvarkymą panaudojant valdžią. Bet ar turime Lietuvoje švietimo politiką? Klausimas atviras. Tik man atrodo, kad kai nėra aiškios Švietimo politikos, lieka tik politika švietime su genderizmo ideologijos skverbimusi mainais į patriotizmą, nuoseklų mokymąsi keičia įtraukusis mokymas, o nesimokymo, pamokų nelankymo, patyčių iš bendraamžių ir mokytojų, smurto proveržių slėpimas po artėjančios Tūkstantmečio mokyklos mistifikuota mantija.

Tad problemų gausu ir kol kas tik daugėja. Bet mokytojo darbo svarba dėl to tik didėja. Tad visiems kolegoms linkiu geros, šviesios ir viltingos Mokytojo dienos! Net jei šiandien tai skamba ironiškai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Mokytoja

Mokytoja portretas
Ačiū, puikus straipsnis. Gražios šventės.

A

A portretas
Dėkui.

M.

M. portretas
Gerai parašyta.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Gerai gyvenam
    Gerai gyvenam

    Išties gerai gyvename, jei svarbiausias mums karas – dėl miestų Kalėdų eglučių. Tetrūksta, kad Prezidentas išsakytų savo nuomonę apie jubiliejinį Vilniaus tortą, nes jau visi pasisakė šiuo kone valstybinės svarbos klausi...

  • Beribiai vaikų kalėdiniai norai: ar visus juos pildyti?
    Beribiai vaikų kalėdiniai norai: ar visus juos pildyti?

    Kalėdos – viena gražiausių ir laukiamiausių metų švenčių. Ypač vaikams, kuriems magiškiausias – Kalėdų rytas, nes po eglute jų laukia kalnas dovanų, kurias jie nekantrauja praplėšti. Tačiau tėvams laikotarpis iki...

  • Svarbu: atsikratykime karantino įskiepyto įpročio sėdėti namuose
    Svarbu: atsikratykime karantino įskiepyto įpročio sėdėti namuose

    Jau pamirštos dienos, kai buvome užrakinti namuose dėl siaučiančio viruso, kai visus darbus atlikome būdami namie nuotoliniu būdu. Tačiau specialistai pastebi, kad liko įprotis daug laiko praleisti namuose ir jis turi rimtų padarinių mūsų sv...

  • Bausmė už aroganciją
    Bausmė už aroganciją

    Šiandien paskutinės nelaimėlės oficialiai ištars sudie pasaulio futbolo čempionatui. Pusė į Katarą atvykusių rinktinių atsisveikins jau po pirmojo etapo. Išgyvenusios negailestingą atrankos barjerą jau rytoj pradės dar žiaures...

    1
  • Studijuokime gamtos konstituciją!
    Studijuokime gamtos konstituciją!

    Žodis „konstitucija“ dažnam lietuviui asocijuojasi su Lietuvos Respublikos Konstitucija (LRK) – pagrindiniu šalies įstatymu, valstybės teisiniu pagrindu. „Constitutio“, išvertus iš lotynų kalbos, – ...

    1
  • Generalisimo Chiango vaikai
    Generalisimo Chiango vaikai

    Chiang Ching-kuo (1910–1988) buvo vyriausias ir vienintelis biologinis Kinijos dešiniųjų (Guomindang) partijos lyderio Chiang Kai-sheko (1887–1975) ir jo pirmosios žmonos Mao Fumei (1882–1939) vaikas. Antroji Chiang Kai-sheko atžal...

    2
  • Proga susitikti
    Proga susitikti

    Kinijos pietuose esančiame Guangdžou didmiestyje nesibaigiant protestuotojų susirėmimams su policija, iš Šanchajaus pasiekė žinia, kad taip ir nesulaukęs 100 metų pas protėvius ėmė ir iškeliavo draugas Jiang Zeminas – raud...

    1
  • Ar mokslo sprendimai pritaikomi tvariai verslo ir pramonės plėtrai?
    Ar mokslo sprendimai pritaikomi tvariai verslo ir pramonės plėtrai?

    Europos žaliojo kurso – siekio tapti pirmuoju žemynu, kuris būtų neutralus klimatui, – įgyvendinimas reikalauja laikytis kryptingos strategijos ir politinių sprendimų, nukreiptų į konkrečius sektorius. Vienas iš jų – pramon...

    4
  • Virusas suteikė drąsos
    Virusas suteikė drąsos

    Savaitgalį Kiniją sudrebino protestai. Pagrindinė priežastis – aklavietė, į kurią šalį atvedė Xi Jinpingo kabineto kova su COVID-19. Virusas jau įveikė ne vieną mutacijos ratą, tačiau kinams nepadeda niekas: nei su XXI a. samprata ap...

  • Mieste padaryta klaida. Tarkimės, kaip ją taisyti!
    Mieste padaryta klaida. Tarkimės, kaip ją taisyti!

    Dar spalio pabaigoje architektas Audrys Karalius savo „Facebook“ paskyroje iškėlė retorinį klausimą – ar kas nors esame matę balas ant natūralaus grindinio? Architektas dėstė statybinių medžiagų pradžiamokslį, kad gaubtas ...

    8
Daugiau straipsnių